į pradžią turinys susisiekite  
Tėvystės psichologija » Pozityvi tėvystė. Vaikų auginimo iššūkiai.
POZITYVUS BENDRAVIMAS SU KUO MAŽIAU „NE“

   Vertėtų pasistengti kuo rečiau savo vaikams (o būtų gerai ir sutuoktiniui :)) sakyti „neik, neimk, nelipk, nebėk“ ir pan. Šiuos žodžius pakeiskite pozityvesniu prašymu ar tiesiog vaiko veiklos nukreipimu. Pavyzdžiui, vietoj „Neimk saldainio“ geriau „Saldainius valgysime po vakarienės, dabar suvalgyk obuolį“ (geriausia, kad saldainių tuo metu, kai jų valgyti negali vaikas iš viso nematytų). Apmąstydamos situacijas į priekį, dažniau galimam NE užbėkime už akių ir sudarykime sąlygas, kad jo iš viso nereiktų. Įsivaizduokime, kaip patys pasijaustume, jei dvidešimt kartų per dieną mums kažkas kartotų NE NE NE. Būtų nemalonu, turbūt imtume prieštarauti ir net specialiai darytume tai, dėl ko mus bando sudrausminti.

 

    Ši užduotis viena iš sunkesnių. Paprastai sunkokai sekasi vartoti kuo mažiau NE. Tas žodelis tarsi įaugęs į kraują, tik ir išsiveržia ką nors netinkamo pamačius. Taigi nenusiminkite, jei pradžioje bus sunku ir atrodys, kad turbūt nepavyks to įgyvendinti realybėje. Visiškai išvengti žodžio NE tikrai neįmanoma. Svarbu jo nevartoti per dažnai ir tais atvejais, kada tikrai galima jį pakeisti.

 

   Viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduriame mes, tėvai, – vaikai negirdi mūsų prašymų. Kartais kažkokį prašymą pakartojame dešimt kartų ir žodžiai atsimuša „kaip į sieną“. Dažnai sakome po kelis kartus, kol tik pakėlus balsą vaikas sureaguoja. Kodėl taip yra?  Kaip bendrauti su vaiku, kad jis mus išgirstų?

Dažnai tėvai apie vaiką sako: „Jis apskritai nieko negirdi!“. Tokiais atvejais vaikai tikriausiai negali arba nenori IŠGIRSTI.

 

   Tada tėvai turėtų savęs paklausti:

Ką vaikas turėtų išgirsti?

Kada jis nustoja klausytis?

Dėl ko taip atsitiko?

 Vaikai išmoksta „apkursti“, kai kalbama apie taisykles, moralizuojama arba kai jie kritikuojami. Vaiko požiūriu „negirdėjimas“ yra apsaugos priemonė. Ar mes suaugusieji kartais taip nesielgiame? Todėl verta pagalvoti, kaip pasakyti, kad vaikai išgirstų. Ir turbūt rėkimas čia mažiausiai padeda. Kiekviena mama ar tėtis geriausiai pažįsta savo vaiką, todėl pamąstęs ras geriausią būdą vaikui pasakyti taip, kad šis išgirstų.

 

  Ar nėra taip, kad kažką sakome net nežiūrėdami į vaiką, o atlikdami kitus darbus (pvz., gamindami maistą) arba garsiai prašome net vaikui esant kitame kambaryje. O gal bambame nusisukę, manydami, kad ir taip turi būti aišku. O vaikai, girdėdami prašymus tik iš toli, nemano, jog šie labai svarbūs, įpranta prie dažno mūsų prašymų kartojimo ir išmoksta nebereaguoti.

 

    Taigi  ką daryti, kad vaikas išgirstų.  Prašykite ne daugiau dviejų kartų. Vieną kartą paprašykite paprastai ir aiškiai žiūrėdami vaikui į akis. Jei neišgirsta, pasilenkite į jo lygį ir paprašykite dar kartą. Vaikas turėtų išgirsti. Jei ir tada nereaguoja, permąstykite, ar su prašymu viskas gerai, gal yra priežasčių dėl ko jūsų atžala nenori to daryti.

Kuo dažniau ką nors sakydami vaikui išlaikykite akių kontaktą. Tai įpareigoja išgirsti ir suprasti.

   Jei reikia, pasilenkite į vaikų lygį.

 

  Kalbėkite aiškiai, vaikams suprantama kalba. Su vaikais visada reikia kalbėti paprastai, trumpais sakiniais ir aiškiai tarti žodžius. Tada vaikams daug lengviau jus suprasti. Jei prašymas sudėtingesnis, ne tik „Atnešk lėkštę“, bet „Susitvarkyk kambarį“, detaliai pasakojame, ką iš eilės reikia padaryti „Iš pradžių surink kaladėles ir sudėk į dėžę“. Vaikui tai atlikus, tęsiate toliau „O dabar susidėk mašinas į lentyną“, po to „Dar tau liko gražiai sudėti knygeles“. Vaikui sunku suprasti sudėtingesnės veiklos seką, todėl jam reikia padėti. Be to, lengviau atlikti sunkesnį darbą, kai jis padalintas dalimis, o ne užkraunamas iš karto.

 

  Formuluokite prašymus pozityviai, nes vaikų mąstymas kitoks, jei sakote „neik, nedaryk, nelipk“, jis to ne negirdi, kaip tik sustiprinate norą taip pasielgti. Geriausia nukreipti dėmesį nuo to, ko nenorite, į kitą veiklą. Vietoj „Nelipk aukštai, nukrisi“, geriau „Einame pasisupti“. Vietoj „Nebėk“ geriau „Paėjėkime lėčiau“.

    Dar keletas pavyzdžių, kad būtų paprasčiau pakeisti NE.

„Nelipk į balą“ – „Apeik balą aplinkui“

„Nerėk“ –„Gal gali kabėti tyliau“

„Nespardyk batų“ – „Pasaugok naujus batus“

„Neimk peilio“ – „Padėk peilį į vietą“

„Nejunk televizoriaus“ – „Televizorių žiūrėsi atlikęs pamokas“

Ne keiskime aiškia alternatyva, ko tikimės ir ką vaikas turėtų padaryti kitaip.

NE tam tikrais atvejais galime pakeisti žodeliu STOP. Kai norime vaiką sustabdyti kažką darant. Vietoj „Nelipk per aukštai“, „STOP, dabar lipk žemyn.

Jei mes mažiau vartosime NE, mūsų vaikai taip pat to išmoks ir jie stengsis geriau paaiškinti, o ne pulti atsikalbinėti.

 

  Bet jei jau pasakote NE, tai „NE“ turi būti „NE“. BŪTINA GERAI IŠAIŠKINTI DRAUDIMUS. Tai geriausia iliustruoja pavyzdys iš vienos knygos:

„Dvynių Sauliaus ir Ritos (penkerių metų) tėtis, iškepęs šokoladinį pyragą, leidžia jiems išlaižyti puode likusį ištirpusį šokoladą. Gerai pažinodamas savo vaikus, jis tik įspėja, kad negalima išeiti iš virtuvės nenusiprausus ir iš karto imti šokinėti ant sofos, kitaip jie negaus paragauti iškepto pyrago. Bet jau po penkių minučių murzini vaikai ima šokinėti ant sofos.

 

   „Kai pasakiau ne, tai yra ne, - griežtai ištaria tėvas. – Per pavakarius liksite be pyrago.“  Saulius ir Rita įširsta, o per pavakarius į jogurto indelius byra ašaros. Vakare situacija pasitaiso, ir Rita pasakoja mamai, kas buvo nutikę. Pasirodo, stipriau paveikė žodžiai, o ne pati bausmė. Mergaitė pasakoja mamai, kad, tėčiui ištarus įsimintinąjį „NE“, tai yra „NE“, IŠ TIESŲ REIKIA DARYTI TAI, KĄ JIS PASAKĖ. Saulius jai pritaria, pagarbiai mėgdžiodamas griežtą žodinio priekaišto intonaciją, o tėvai tuo metu vos slepia šypsenas.“ (Pagal T. Byron, S. Baveystock „Angelėliai“) KAD DRAUDIMAS BŪTŲ SUPRASTAS, SVARBU LAIKYTIS ŽODŽIO.

     Taigi sėkmės gyvenant su kuo mažiau NE  ir daugiau TAIP.

 

 

Parengė psichologė Sonata Vizgaudienė