į pradžią turinys susisiekite  
Nėštumo psichologija » Pogimdyminė depresija

Moteriški kaprizai ar rimtas susirgimas?


     Į pasaulį atėjo naujas žmogeliukas – jūsų vaikelis. Taip norėtųsi, kad jo gyvenime būtų kuo mažiau nelaimių ir sielvarto, kad mažylis kuo rečiau sirgtų, būtų stiprus tiek siela, tiek kūnu. Bet dėl to neužtenka vien pamaitinti jį, nuprausti, pervystyti ir vežti į lauką pakvėpuoti grynu oru. Pasirodo, mažyliui būtinas ne tik gyvybiškai svarbių fiziologinių poreikių patenkinimas – ne mažiau svarbu jam matyti besišypsančią mamą, apgaubiančią jį meile ir švelnumu. Tik tokiu atveju vaikutis jausis saugus ir galime tikėtis, kad jis užaugs pasitikinčiu savimi, savarankišku žmogumi, harmoninga asmenybe. Vienok, mamoms nutinka keistų dalykų...


     Pirmaisiais mėnesiais po gimdymo dauguma moterų (50-80 proc.) išgyvena minčių ir emocijų chaosą: norisi verkti, juoktis, gaila savęs ar verkiančio vaikelio. Atrodo neįprastai, kad lauktas naujagimis džiugina visus šeimos narius, o mamai kažkodėl norisi verkti, ji išgyvena liūdesį. Nepriklausomai nuo to, kelintas vaikelis gimė, moteris gali jausti nerimą, dirglumą, nuotaikų kaitą, išsekimą. Tokia savijauta moterį lydi pirmą mėnesį po gimdymo. Viskas gerai, jei tokia savijauta neužsitęsia ir lyg savaime praeina per pirmąsias 10 dienų. Įvairių tyrimų duomenimis, kas dešimtai moteriai ši būsena gali trukti net keletą mėnesių. Taip gali kilti depresija po gimdymo, kai nuovargis, nerimas, irzlumas, nusivylimas pradeda trukdyti moteriai atlikti įprastus kasdieninius darbus ir ji jaučiasi visiška bejėgė. Paprastai depresija pripažįstama tada, kai liūdna nuotaika trunka ne mažiau kaip dvi savaites. Tada ir norisi kelti klausimą, kas vis tik kaltas dėl kylančios pogimdyminės depresijos.


    Pogimdyminės depresijos priežastys. Pirmiausia, depresijos atsiradimą sąlygoja biologinės priežastys. Pakitusią savijautą iššaukia biocheminės pusiausvyros sutrikimas, t.y. hormoniniai pokyčiai, vykstantys moters organizme nėštumo, gimdymo metu ir po gimdymo. Nėštumo metu gaminasi daug moteriškų lytinių hormonų, kad aprūpintų reikiamas mamos organizmo sistemas.     Ypač didelis hormonų kiekis išskiriamas paties gimdymo metu, o iškart po gimdymo jų (estrogenų ir progesterono) lygis pastebimai sumažėja (24-48 val. po gimdymo) ir tai, esant bendram fiziniam moters išsekimui, natūraliai sukelia emocinį nuosmukį. Kita priežastis, iššaukianti pogimdyminę depresiją, gali būti miego trūkumas bei pervargimas prižiūrint naujagimį, o taip pat nevisavertė mityba ar vitamino B trūkumas.     Nevertėtų pamiršti bendro moters polinkio į depresiją. Kalbame apie tas moteris, kurios iki nėštumo patirdavo ryškius emocinius svyravimus: blogos nuotaikos „atakas“, lydimas verksmingumo, silpnumo, nuovargio kartu su nerimu ar baimingumu, padidintu dirglumu ir jautrumu, ir dažnai pasitaikantys taip vadinamieji vegetaciniai sutrikimai (galvos svaigimas, alpimai, galvos skausmai, pykinimas, vėmimas, padažnėjęs širdies plakimas, miego, apetito sutrikimai).

 

     Ne ką mažiau svarbios ir psichologinės priežastys. Jos gana įvairios. Pirmiausia, pakankamai stiprius išgyvenimus viso nėštumo metu gali sukelti neplanuotas ar net nepageidautas nėštumas. Antra, labai svarbu, kaip susiklostė šeimos santykiai. Nėštumo metu ir ypač artėjant gimdymui moteriai būtinas mylimo žmogaus palaikymas ir dėmesys. Juk tarp partnerių turi atsirasti daug naujų rūpesčių ir didėja atsakomybės vienas prieš kitą jausmas. Idealiu atveju būsimieji tėvai tai suvokia ir priima kaip savaime suprantamą dalyką. Gaila, tačiau realiai, situacija ne visada yra harmoninga. O bet kurie sunkumai santykiuose su vyru ar tėvais gali tapti pogimdyminę depresiją provokuojančiu veiksniu. Galiausiai, svarbiausias vaidmuo formuojant moters emocinius išgyvenimus atitenka jos asmeniniam savęs, kaip motinos, suvokimui ir jos įsivaizdavimui, kaip turi atrodyti „normalus“ šeimos gyvenimas. Dažnai tai remiasi jau turima moters vaikystės, ankstyvosios paauglystės patirtimi: iš vienos pusės – stebint savo tėvų tarpusavio santykius (ramūs ir draugiški, paremti palaikymu, ar konfliktiški, pasireiškiantys netolerancija, egocentrizmu), iš kitos – jos pačios santykiai su kiekvienu iš tėvų atskirai.


     Pasitikėjimas, palaikymas, geranoriškumas, o svarbiausia, nuoširdi tėvų meilė padeda formuotis moters pasitikėjimui savimi. Vėliau tai padeda jai prisitaikyti prie naujo mamos vaidmens iš sėkmingai atlikti savo naujas pareigas.  O jeigu moteris neturi teigiamos šeimyninės patirties, kuri padėtų formuoti pozityvius santykius nuosavoje šeimoje, ji nėra pakankamai pasirengusi būti žmona ir mama. Tada jai yra sunkiau suprasti natūraliai šeimoje iškilusių sunkumų priežastis. Ji pastebimai prasčiau adaptuojasi bet kokiose stresinėse situacijose, taip pat ir išgyvenant nėštumą bei gimdymą.

 

     Ne paslaptis, kad daug jaunų mamų patiria spaudimą ir iš aplinkos. Aplinkiniai tikisi, kad ji bus ideali moteris, ideali mama. Tada ypač sunku nešti tokią naštą: visada būti gerai nusiteikus, ramiai, turėti daug pieno, taisyklingai maitinti, kasdien su kūdikiu pabūti lauke, prižiūrėti švarą namuose, pasirūpinti mažylio masažais ar kitokiu lavinimu, o dar ir pačiai atrodyti nepriekaištingai. Natūralu, kad neįvykdžius visų tų lūkesčių apima neviltis.


     Neigiamą įtaką moters emocinei būklei gali daryti ir mitai apie motinystę, kurie teigia, kad:
* gimęs kūdikis nekelia rūpesčių, visada mielas ir gerai mamai prižiūrėti jį yra lengva;
* gera mama visada turi pieno;
* gera mama viską daro tinkamai;
* sveikai moteriai gebėjimas prižiūrėti vaiką yra įgimtas;
* gera mama viską žino apie kūdikio poreikius, visada supranta verkimo priežastis ir pan.

 

     Taigi jau nėštumo metu galima nustatyti rizikos veiksnius, kurie lemia depresiją po gimdymo. Galime pasidomėti, ar giminėje nebuvo sergančiųjų depresija, ar iki nėštumo nebuvo nuotaikos sutrikimų, ar moteris nejautė nerimo, ar nėra patyrusi traumuojančių įvykių ir pan. Taip pat pogimdyminę depresiją gali lemti ir ankstesni komplikuoti nėštumai. Suprantama, kad ne visų moterų nervų sistema vienodai jautri ir pastebėta, kad isteriškos, nervingos, jautrios moterys depresija suserga dažniau.

 

     Gimdymo stresas. Tyrimai rodo, kad nėštumo metu patirti traumuojantys įvykiai nuo nėštumo pradžios iki 9 savaičių po gimdymo yra tiesiogiai susiję su depresijos atsiradimu, tačiau išgyvenimai gimdymo metu nėra siejami su depresija. Pats gimdymo procesas yra potenciali stresinė situacija jau vien todėl, kad jo metu moteris patiriastiprų skausmą ir kontrolės praradimo pojūtį. Jei moteris psichologiškai nėra pasiruošusi gimdymui, ji gali jausti neapibrėžtumą, nežino, ko gali tikėtis per gimdymą ir po jo. Patyrusios stiprų gimdymo stresą, moterys yra dirglesnės, nejaučia prieraišumo savo kūdikiui, gali į jį reaguoti labai prieštaringai (ir meile, ir pykčiu), nesugeba tinkamai žindyti. Kai kurios sapnuoja košmarus ar turi net panikos priepuolių. Jos nepasitiki savimi ir nuvertina save kaip motiną ir moterį.
     Kalbant apie gimdymą, kaip apie stresinį įvykį, galime manyti, kad po gimdymo atsiradęs emocinis nestabilumas – tai potrauminio streso sutrikimas, ūminė reakcija į stresą ar adaptacijos sutrikimai po gimdymo. Tačiau panašu, kad per mažai įsigilinus į moters išgyvenimus, tradiciškai vis tik diagnozuojama pogimdyminė depresija, šitaip nuvertinant trauminio įvykio psichologinį poveikį.

 

     Pagrindiniai artėjančios depresijos požymiai:
* moteris nepatenkinta savo gyvenimu, iš dalies  dėl to kaltina ir vaiką;
* moteris dažnai pykstasi su vyru, neretai ir dėl vaikų;
* moteris jaučiasi išsekusi, neturi jėgų nė atlikti kasdieninius darbus;
* moterį veda iš kantrybės jos vaikas, kartais jo tiesiog nekenčia;
* moteriai dažnai skauda galvą, sutrinka miegas;
* moteriai kartais atrodo, kad ji bloga mama;
* moteriai atrodo, kad jos ateitis nežada nieko gero;
* moteris jaučiasi atsidūrusi aklavietėje;
* moteris jaučia poreikį skubiai pasikalbėti su kuo nors apie savo problemas (Pileckaitė-Markovienė, Bumblytė, 2004).
Taigi depresija ne visada pasireiškia tik bloga nuotaika. Dažnai jaučiamas fizinis silpnumas, galvos skausmas, kamuoja nemiga. 

 

     Vyrų pogimdyminė depresija. Vaikelio atsiradimas taip pat labai didelis įvykis vyrui, todėl nenuostabu, kad atsiranda vis daugiau šiuolaikinių tyrimų, rodančių, jog vyrai taip pat gali išgyventi pogimdyminę depresiją. Amerikiečių mokslininkai padarė išvadą, jog per pirmuosius vaikelio gyvenimo metus depresiją išgyveno 14 proc. mamų ir 4 proc. tėvų. Britų tyrėjų duomenimis, pogimdyminė depresija pasireiškia 1 iš 10 tėvelių. Patikimai nustatyta, kad mamai sergant pogimdymine depresija tikimybė, jog ją išgyvens ir tėtis, yra didesnė. Pirmiausia, gimus vaikeliui, vyras gali pasimesti dėl staiga atsiradusių pokyčių. Tėčiui meilė ir ryšys su vaiku neužsimezga taip greitai, kaip mamai, ir jis nepatiria tiek daug euforijos. Vyras dažniau išgyvena vienišumo jausmą. Dėl padidintos įtampos ir nuolatinio nuovargio nebelieka jėgų poros bendravimui. Statistika rodo, kad nemaža dalis jaunų vyrų (apie pusę) palūžta jau pirmaisiais vaikelio gyvenimo mėnesiais, jie atsiskiria nuo šeimos, užsidaro savyje, vengia bendravimo su kūdikiu, rečiau būna namie ar ilgiau užtrunka darbe. O tada šeimoje prasideda barniai... Todėl labai svarbu nepraleisti momento, kada tėtis pradeda tolti nuo vaikelio ir vyras nuo žmonos.

 

     Ką vertėtų žinoti jaunoms mamoms, jų partneriams ir artimiesiems...
*Depresija po gimdymo gali susirgti bet kuri neseniai pagimdžiusi moteris, bet tai nereiškia, kad ji blogesnė mama.
* Depresija – tai liga ir nereikia bijoti kreiptis pagalbos į specialistą.
* Svarbu jauną mamą ne smerkti, o padėti jai (pasidalinti buities darbais, leisti pamiegoti ir  pan.)
* Mamą reikėtų užjausti, išklausyti ir paremti, o ne patarinėti, kad reikia „suimti save į rankas“.
* Jaunai mamai būtina skirti laiko sau pačiai, kuo dažniau pasivaikščioti lauke.
* Bejėgiškumo, nepasitikėjimo savimi jausmą gali sumažinti bendravimas su kitomis mamomis,
   kurios jau turi vaiko auginimo patirties.
* Energijos suteiks visavertė mityba.

 

     W. D. Winnicott palygino motinos sugebėjimą taip stipriai užmiršti save ir sutelkti visą dėmesį ir jėgas į naujagimį su savotiška beprotybe, kurią vien tik motinos gali išgyventi ir ištverti. Tada belieka klausimas, kiek tai kainuoja pačioms mamoms... Todėl labai svarbu sudaryti sąlygas mamoms pasišnekėti apie savo nuogąstavimus, buitinius rūpesčius ar santykių su partneriu problemas.