į pradžią turinys susisiekite  
Nėštumo psichologija » Nėštumas

Jei nusprendei turėti vaikelį, susitaikyk su mintimi, kad tavo širdis visada plaks atskirai nuo kūno.

(Katherine Hadley)

 

 

 

          

   Nėštumas – artimiausias mamos ir vaiko ryšys. Nėštumas – ne liga, o devyni mėnesiai pasiruošimo sutikti naują gyvybę. Tai nuostabus ir jaudinantis periodas moters gyvenime. Vos per 40 savaičių iš vienos ląstelės susiformuoja   organizmas, gebantis išgyventi jį supančioje aplinkoje. Žmonės niekada daugiau taip greitai nesivysto, kaip prenataliniame laikotarpyje. Kiekvieną dieną keičiasi vaikelio išvaizda, formuojasi nauji organai, nauji sugebėjimai. Taip pat greitai keičiasi ir pačios nėščiosios išvaizda bei savijauta – dar praėjusį mėnesį „įdomios padėties“ niekas nematė, o šiandien jau pasimatė simpatiškas apvalus pilvukas.

 

     Visuomenėje plačiai kalbama apie tai, kad viskas, ką išgyvena besilaukianti moteris, tiesiogiai persiduoda jos dar negimusiam kūdikiui. Kaip tai veikia? Emocijos, kurias išgyvena būsimoji mama, sukelia kvėpavimo, širdies susitraukimo dažnio, arterinio kraujospūdžio pokyčius, biocheminius pokyčius kraujyje. Nors tiesiogiai kūdikio ir mamos nervų sistemos nėra susietos, dėl minėtų fiziologinių pokyčių mamos organizme, kūdikiui lengvai persiduoda kintantis mamos emocinis fonas. Tokiu būdu mamos išgyvenamas nerimas gali, pavyzdžiui, iššaukti padidintą vaikelio fizinį aktyvumą. Todėl kalbant apie nėštumą labai svarbu suprasti, kad mama ir vaikas suprantami kaip vienas vienetas, kaip sistema, ir didelis dėmesys turėtų būti kreipiamas į tai, kaip formuojasi ryšiai šioje sistemoje, t.y. tarp mamos ir vaiko. Šiai dienai įrodyta, jog prenataliniai išgyvenimai yra atsimenami ir lydi žmogų visą gyvenimą.

 

     Kalbant apie motinos ir kūdikio gerovę labai svarbu suprasti, kaip savijautą veikia psichologinės problemos, su kuriomis moteris susiduria nėštumo laikotarpiu. Nėštumas ir gimdymas laikomi vienu svarbiausių faktorių, kurie gali iššaukti ar net užaštrinti psichinės sveikatos problemas. Iš tikrųjų, apie 20 proc. besilaukiančių moterų kenčia dėl blogos nuotaikos ar nerimo sutrikimų, todėl labai svarbu, kad moteris būtų gerai informuota apie nėštumui būdingus pokyčius ir įsiklausytų į specialistų rekomendacijas.

 

 Moters psichologinė savijauta laukiantis. Emocinis nėščios moters gyvenimas priklauso nuo jos vidinio pasaulio, savęs suvokimo ypatumų, nėštumo priėmimo, sugebėjimo priimti ir perdirbti informaciją, nuo jos turimos patirties ir gyvenimo būdo, asmeninio brandumo lygio. Pokyčiai, vykstantys nėščios moters organizme, neišvengiamai yra susiję su psichine moters savijauta. Bezrukovos O. N. (1998) tyrimai parodė, kad nėščios moters savijauta glaudžiai susijusi su socialiniais (socialinės ir šeimyninės padėties pastovumo, materialinių ir buitinių šeimos sąlygų, išsilavinimo) bei psichologiniais faktoriais (emocine-etine santuokos motyvacija, lygiavertiškais santykiais su partneriu ir tėvais, kitais šeimos nariais). 

 

     Įprasta, kad nėštumo laikotarpis dalinamas į 3 trimestrus. Emocinė savijauta viso nėštumo metu kinta. Galime pastebėti, kad būsimoji mama nėštumo pradžioje yra labiau linkusi nerimauti. Pats nėštumo suvokimo faktas moteriai gali sukelti stresą, iššaukti  teigiamus ar neigiamus jausmus. Moteris  gali jaustis neužtikrinta, galimi prieštaringi jausmai dėl būsimos motinystės. Iš vienos pusės, būsimai mamytei gali patikti jos padėtis, jai norisi būti dėmesio centre ir susilaukti išskirtinės aplinkinių paramos, iš kitos – ji gali jaustis labiau subrendusi, suaugusi.  Taigi vienu metu joje gali kovoti 2 tendencijos – infantilumas ir brandumas. Šis prieštaravimas taip pat didina nerimą ir, kai kurių autorių nuomone, gali tapti nuotaikų kaitos priežastimi, kuri aplinkiniams yra sunkiau suprantama ir priimtina. Galima sakyti, kad pirmasis nėštumo trimestras – tai  ištempta PMS būsena, reikalaujanti supratimo bei palaikymo.

 

     Antrojo nėštumo trimestro metu emocinis moters fonas stabilizuojasi. Moteris aiškiau pradeda suvokti, kad ji nebe viena, kad jos viduje nauja gyvybė, o pirmieji vaikelio judesiai padeda mamai užmegzti vidinį dialogą su juo. Šiuo laikotarpiu pamažu formuojasi vaiko vaizdinys, atsiranda giminingumo su juo jausmas. Kai kada pirmieji vaiko judesiai mamai gali sukelti ir prieštaringus jausmus. Realiai pajutusi mažylio buvimą, ji gali išgyventi didžiulį džiaugsmą arba jausti didėjančią įtampą, suvokti jį kaip grėsmę sau. Negatyvios mintys dažniausiai aplanko tas moteris, kurios nėštumo metu patiria žymesnių fizinių negalavimų, pavyzdžiui, nuolatinį galvos svaigimą, širdies permušimus, kojų tinimą ir pan. Natūralu, kad nėščioji gali jaustis labiau pavargusi, gali sumažėti dėmesingumas, sulėtėti reakcija, prastėti atmintis. 


      Trečiasis nėštumo trimestras gali būti apibūdinamas kaip nekantravimo laikotarpis. Tuo metu besilaukiančios moterys yra linkusios skųstis, kad nėštumas joms pabodo ir išsako norą, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Ir vėl pastebimi emocijų svyravimai nuo džiaugsmingų dėl būsimos motinystės iki nerimastingų dėl artėjančio gimdymo. Artėjant gimdymui paprastai nėščioji aptingsta, nurimsta, labiau susikoncentruoja į save, į kūdikį ir kaupia jėgas gimdymui. Derinasi mamos ir vaiko miego ritmai, miegas tampa paviršutinis (taip mama miegos gimus kūdikiui). Likus kelioms savaitėms iki gimdymo moteris gali dažniau sapnuoti vaikelį ir net 40 proc. nėščiųjų tokius vaizdinius yra linkusios vadinti pranašiškais (Pileckaitė-Markovienė, Bumblytė, 2004). 

 

 Nėštumo metu pasitaikančios baimės. Beveik kiekviena moteris, ruošdamasi tapti mama, patiria įvairias, dažnai tipiškas baimes: galimų komplikacijų, gimdymo, figūros pokyčių, būsimo vaiko sveikatos ir gyvenimo, ateities baimė ir kt.Tai susiję su fiziologiniais pokyčiais centrinėje nervų sistemoje, nuovargiu, susilpnėjusia fizine būkle.  Vis tik laukimo periodu moteris labiausiai domisi gimdymu ir būsimo kūdikio sveikata, visa kita tarsi nublanksta. Tuo pačiu moteris gali jaustis nepasirengusi rūpintis savo vaikeliu. Atsakomybė dėl vaiko iššaukia padidintus reikalavimus sau – ar susitvarkysiu, ar man pavyks? Padidinti reikalavimai sau, siekis viską atlikti idealiai ir tapti tobula mama didina nerimo lygį.Taip pat nerimas gali didėti ir dėl to, kad būsimoji mama pasitraukia nuo aktyvaus gyvenimo, nepatiria naujų įspūdžių ar teigiamų emocijų.


     Jei moteris yra linkusi gyventi stabiliai ir subalansuotai, jei ji nemėgsta netikėtumų ir siurprizų, pilnai tikėtina, kad toks įvykis, kaip kūdikio gimimas, gali sukelti jai tam tikrų minčių: „Kaip viskas susiklostys?“, „Ar mano gyvenimas gimus vaikeliui labai pasikeis?“ ir pan. Neišvengiami pokyčiai, kurie įvyks šeimoje gimus kūdikiui, taip pat yra rimtas nerimo šaltinis. Tad įvairių baimių atsiradimas nėštumo metu yra pilnai nuspėjamas (gydytojų pastebėjimu, 1/3 visų moterų tai išgyvena). Žinojimas apie jas  padeda suprasti, jog baimė yra natūralus jausmas, kuris rodo, kad jūs reaguojate į besikeičiančią savo gyvenimo situaciją, kad jums rūpi jūsų gyvenimas ir jame vykstantis svarbus lūžis.

 

    Taigi nėštumas gali būti vertinamas kaip kritinis moters gyvenimo laikotarpis, kai keičiasi moters sąmonė ir santykis su pasauliu, kaip ypatinga adaptacijos forma, reikalaujanti sąmoningo ir aktyvaus dalyvavimo. Ne paslaptis, kad nešiojant vaisių moteriai reikia daug ką suspėti – ne kartą sudalyvauti medicininėje apžiūroje, atlikti keletą tyrimų, peržiūrėti savo meniu ir miego režimą, pakeisti tam tikrus įpročius ir atnaujinti garderobą. Vis dėlto nevertėtų labai skubėti ir „verstis per galvą“. Pasak psichologės S. Valevičienės, „Šis laikas yra jūsų laikas. Tai metas, kai turite prikaupti daug energijos, nes jos pareikalaus ir gimdymas, ir jūsų mažylis. Metas, kai galite mokytis tiesiog būti ir vertinti tokį buvimą“. 

 

plačiau