į pradžią turinys susisiekite  
Nėštumo psichologija » Neišnešiotukai

 

Ar žmogutis gali būti tokio dydžio? - GALI... Ir kada nors jis bus didelis.

 

    Neretai gimus neišnešiotam vaikeliui, tėvai išsigąsta, pasimeta ir pergyvena dėl kūdikio vystymosi ir priežiūros. Tokiais atvejais tėvai gali vengti kontakto su kūdikiu arba, atvirkščiai, būna ypač aktyvūs, neadekvačiai reaguoja į vaikelio poreikius, per daug jį  stimuliuoja, tokiu būdu apsunkindami vaikelio būklę ir tuo pačiu didindami savo frustracijos lygį. Pastebėta, kad pirmuosius keturis mėnesius neišnešiotų  kūdikių mamos stengiasi kuo labiau įtraukti savo naujagimį į glaudžią sąveiką, kuo daugiau jį stimuliuojant. Mamos, kurios jaučia bejėgiškumą ir beviltiškumą, energijos stoką, gimus neišnešiotam vaikeliui, dažniau suserga depresija, yra labiau linkusios kaltinti save nesugebėjimu tinkamai reaguoti į kūdikį ir jį prižiūrėti. Stengdamasi įtraukti savo kūdikį į aktyvią sąveiką ir nesulaukdama atsakomosios reakcijos, mama paprastai išsenka tiek fiziškai, tiek emociškai.

 

    Laikui bėgant sąveika tarp neišnešioto kūdikio ir tėvų keičiasi. Nustatyta, kad jei pirmuosius keturis mėnesius mamos aktyvumas būna didelis, o kūdikio – ribotas, tai suėjus aštuoniems mėnesiams – mamos įsitraukimas silpnėja ir daug aktyvesnis sąveikoje darosi pats vaikelis. Tyrimai rodo, kad vaikeliui sulaukus dviejų metų neišnešiotų kūdikių mamos rodo mažesnį aktyvumą sąveikoje su savo vaiku, nei mamos, kurių vaikeliai gimė laiku. Tai gali būti aiškinama , kai mama ypač daug energijos atidavė vaikeliui per pirmuosius jo gyvenimo metus.

 

    XX amžiaus pabaigoje ryškiai pasikeitė požiūris į mamos ir kūdikio priežiūrą gimdymo namuose. Dabar jau įprasta, kad mamos iškart po gimdymo gali prižiūrėti laiku gimusį savo vaikelį. Smagu, kad atsižvelgiant į faktą, jog mamos ir kūdikio atskyrimas gali trukdyti formuotis taip reikalingam prieraišumui, yra sudaromos visos sąlygos tėvams lankyti savo sunkiai sergantį ar neišnešiotą naujagimį naujagimių intensyvios terapijos skyriuje.

 

    Išskyrus humaniškumo priežastis, yra dar viena svarbi priežastis, dėl ko tėvams sudaromos sąlygos lankyti savo vaikelį intensyvioje terapijoje. Tyrimai parodė, kad gimę neišnešioti vaikai sudaro didžiąją dalį vaikų, kurie patiria prievartą iš tėvų vėlesniame amžiuje. Tai aiškinama tuo, kad praeityje egzistavęs priverstinis ir ilgalaikis neišnešioto kūdikio atskyrimas galėjo būti susijęs su tuo, kad nesusiformavo saugus prieraišumas. Todėl dabar tėvams yra sudaroma galimybė aplankyti savo kūdikį intensyvios terapijos skyriuose. Manoma, kad tai svarbu, siekiant užtikrinti glaudžius tėvų ir vaikelio santykius.

 

   Neišnešioto kūdikio gimimas – tikras iššūkis tėvams. Pirmiausia jiems tenka priimti faktą, kad jiems gimė kūdikis, kurio priežiūra bus labai sudėtinga.  Tokiais atvejais tėvai dažniausiai išgyvena gilią emocinę krizė. Kad būtų lengviau išgyventi krizinį laikotarpį, moteriai teks „išliūdėti“ sąlyginę netektį to vaikelio, apie kurį ji svajojo; suvokti savo jausmus ištikus tokiai nesėkmei; užmegzti glaudžius ryšius su gimusiu vaikeliu, o ne išsvajotu; išmokti priimti savo neišnešioto vaikelio trūkumus kaip laikinus, kurie laikui bėgant baigsis tuo, kad vaikas pasieks savo bendraamžų lygį.

 

   Gimus neišnešiotam kūdikiui mamos išgyvena begalę neigiamų emocijų.

Kaltės jausmas dėl sunkumų, kuriuos turi iškęsti jos per anksti gimęs kūdikis. Neretai ir taip prastą mamos savijautą apsunkina pasąmoninis (arba sąmoningas) kaltės jausmas dėl „nepilnavertiško“ nėštumo.  Daug laiko praleidžiama ieškant atsakymų į klausimus: „Kodėl tai nutiko būtent man? Ką aš padariau ne taip?“. Kartais moteris „įkala“ sau į galvą, kad tai ji dėl visko kalta, nes ji padarė kažką ne taip, kad ji yra už kažką baudžiama.  Tokios mintys trukdo mamai tinkamai rūpintis vaikelio slauga.


Baimė. Pirmomis dienomis mama labiausiai bijo, kad vaikelis gali neišgyventi. Po to seka baimė dėl galimų vaikelio vystymosi sutrikimų. Vėliau – baimė, kad laiku nepastebės kokių tai ligų, nesugebės su jomis tvarkytis ar, apskritai, pavėluos kreiptis pagalbos. Baimės jausmas paprastai persekioja nuolat ir gali privesti iki to, kad net grįžus iš ligoninės, mama niekam negali patikėti kūdikio priežiūros – nei tėčiui, nei močiutei. Liūdniausia to pasekmė – ši nuolat persekiojanti baimė išsekina mamą ir gali sugriauti šeimą, kuri kūdikiui yra būtina.


Bejėgiškumo jausmas, kylantis iš to, kad nėra galimybių nuolat rūpintis savo neišnešiotu vaikeliu, prižiūrėti jį. Šioje situacijoje gali padėti glaudus bendravimas su medicinos personalu, nebijant užduoti jums rūpimų klausimų. Tyrimų duomenimis, apie 50 proc. neišnešiotų kūdikių mamų nežino jų diagnozės, 20 proc. nelabai susigaudo medicinos terminologijoje ir neprašo gydytojų paaiškinti. Reikia prisiminti, kad kuo daugiau mama žinos, kas vyksta su jos vaikeliu, tuo jai lengviau bus jį prižiūrėti grįžus iš ligoninės.


Nusivylimo jausmas, kuris kyla dėl neišsipildžiusių lūkesčių. Viskas vyksta ne taip, kaip tikėtasi: vietoj ramas laukimo paskutinėmis nėštumo savaitėmis – aksčiau negirdėtos diagnozės ir painūs terminai; vietoj rūpestingai paruoštų rūbelių ir patalėlių – vamzdeliai ir laideliai, kuriais „apvyniotas“ bejėgis mažylis, gulintis inkubatoriuje. Svarbu mamai paaiškinti, kad bus sunku, tačiau ir priminti, kad tūkstančiai tėvų jau praėjo šį sunkų kelia ir džiaugiasi savo sveikais vaikais.


   Kaltųjų paieška vietoj to, kad suteiktų visapusišką palaikymą mamai. Tokiu būdu daugelis tvarkosi su savo nerimu ir baimėmis. Kartais net imama kaltinti jaunąją mamą, neva ji neatsargiai elgėsi nėštumo metu. Pasitaiko, kad kaltinamas ir tėtis, kad netinkamai prižiūrėjo nėščią žmoną, ar net močiutė, kuri esą nepadėjo nėštumo metu. Tačiau vietoj kaltinimų, visi šeimos nariai turėtų pirmiausia susivienyti vardan vaikelio.

 
   Tarpusavio santykių tarp sutuoktinių pablogėjimas paprastai pastebimas gimus vaikeliui, ypač pirmagimiui, nes tai laikoma kriziniu šeimos laikotarpiu. O gimus neišnešiotam vaikeliui, situacija gali dar labiaus komplikuotis. Tėtį dažniausiai aplankantys jausmai – tai bejėgiškumas, nusivylimas ir ... vienišumas. Neretai tarp sutuoktinių iškyla tarsi siena, į kurią „atsitrenkęs“ vyras yra linkęs užsisklęsti savyje. Vienok, svarbu suprasti, kad šie jų  išgyvenimai yra bendri, todėl būtina kuo labiau stengtis suprasti vienam kitą ir kalbėtis apie tai.

 

   Gimus neišnešiotam kūdikiui tėvus ištinka ne tik šokas ir nusivylimas, bet ir gėdos jausmas. Tėvai gali pasijusti kalti, kad negali sėkmingai (visuomenei priimtinu būdu) atlikti motinos ar tėvo vaidmens. Tėvams gali būti sunku susitaikyti su tuo, kad jų vaikelis net fiziškai skiriasi nuo savo bendraamžių. Tai gali persiduoti ir auklėjant savo vaiką. Juk laikinai patiriamas tėvų gėdos jausmas gali tapti nuolatiniu, net vaikui fiziškai juntamu, jei vaikelis ir ateityje labiau skirsis nuo savo bendraamžių, jei jis apaks ar apkurs, bus protiškai atsilikęs ar turės fizinių trūkumų.

 

   Neretai pasitaikanti situacija intensyvios terapijos skyriuose – tėvų nenoras fiziškai prisiliesti prie savo kūdikio. Dažniausiai, bet ne visada, tai susiję su tuo, kad vaikelis būna prijungtas prie įvairiausios aparatūros ir tėvus tai gąsdina. Kai kurios mamos net bijo pažiūrėti į savo vaikelį. Emocinė distancija tarp mamos ir kūdikio, pirmiausia atsiradusi dėl netekties baimės (mama bijo, kad vaikelis gali mirti), vėliau didėja dėl bendros vaikelio išvaizdos. Tėvų nuomone, neišnešioti kūdikiai nepanašūs į „tikrus“ vaikus ir nesielgia kaip jie. To pasekoje pastebima, jog tėvai linkę tokius vaikelius laikyti ne visai „realiais“ ar  net nepanašiais į žmones. Tai patvirtina, kai tėvai bando apibūdinti savo neišnešioto vaikelio išvaizdą, kai jis dar guli intensyvios terapijos skyriuje. Pavyzdžiui, dažniausiai tokie vaikeliai yra sulyginami su gyvūnėliais: kačiukais, triušiukais, beždžionėlėmis, pelytėmis, paukščiukais ar varlytėmis. Tokiam palyginimui yra ir paaiškinimas: tėvai pastebi kokią vieną labiausiai į akis krentančią vaiko fizinę ypatybę, kuri ir iššaukia jų sąmonėje vienokio ar kitokio gyvūno vaizdą. Taip plonytė oda ir raudona kūnelio spalva gali išprovokuoti nulupto triušiuko vaizdinį; tipiška vaikelio gulėjimo poza ant pilvelio sulenktomis kojytėmis – varlytės vaizdinį; naujagimiai, kurių odelė padengta švelniu pūkeliu – gali tapti panašūs į beždžionėles, o iškilusi krūtinės ląsta ir apsunkintas kvėpavimas priverčia prisiminti mažą paukštelį, kamuojamą troškulio ir pan. Taip pat neišnešioti naujagimiai tėvams kartais tampa panašūs į mažas lėlytes (dėl savo miniatiūrinių išmatavimų) ar „mažais senučiukais“ (dėl raukšlelių ir plikos galvytės). Didžiajai daugumai tėvų savo vaikelių lyginimo su  gyvūnėliais ar lėlytėmis laikotarpis apsiriboja pirmomis savaitėmis po kūdikio gimimo.

 

   Labai svarbu, kad mama kuo greičiau pati pradėtų rūpintis kūdikio maitinimu, sauskelnių keitimu, maudymu. Tai padeda sustiprinti pasitikėjimą, kad ji tikrai yra mama, kuriai ir priklauso rūpintis „realiu“ vaiku. Tos mamos, kurios savo vaikelį suvokė kaip realų dar ligoninėje, daug geriau tvarkosi namuose ir tai leidžia teigt, kad prieraišumas gali sėkmingai formuotis esant ir nepalankioms sąlygoms. Nuolatinis kontaktas su ligoninės personalu labai padeda įveikti tėvų stresą, kurie slaugo sunkiai sergantį vaikelį. Klausinėdami tėvai gauna informaciją apie išsakytus ar neišsakytus nuogąstavimus. Psichologiškai tai veikia keliais lygmenimis. Klausimai gali padėti gauti konkrečią ar bendrąją informaciją apie dabartinę vaikelio savijautą arba prognozes ateičiai; gauti paaiškinimus apie skyriuje turimą aparatūrą ar kūdikiui reikalingas procedūras (intubacija, kraujo perpylimas, intraveninis maitinimas ir pan.); gauti duomenis, leidžiančius interpretuoti tam tikrus vaiko elgesio ypatumus; išsklaidyti įvairius nugąstavimus ir įsitikinti atsakymų patikimumu užduodant tuos pačius klausimus. Klausimai ir geranoriški atsakymai į juos padeda tėvams artimiau susipažinti su skyriaus darbo specifika , todėl ši vieta tampa labiau suprantama ir ne tokia gąsdinanti.

 

   Klausimai, kuriuos užduoda neišnešiotų kūdikių tėvai, pagal temas išskiriami į keturias grupes:

apie vaikelio maitinimą ir kūno masės padidinimą;
apie įvairių gydymo būdų taikymą, kuriuos tėvai suvokia kaip skausmingus, kenkiančius ar keliančius grėsmę jų kūdikiui;
apie bendros veiklos su kūdikiu galimybes;
apie vaikelio šansus išgyventi ir galimas komplikacijas.

 

   Dauguma klausimų rodo aukštą tėvų nerimo lygį. Atsakyti, kiek ilgai tėvai išgyvena padidintą nerimo lygį, nėra lengva.  Tai individualu. Kai kuriems tėvams palengvėja, kai realiai pagerėja vaikelio būklė, ji stabilizuojasi ir jie išvyksta iš ligoninės. Kita kategorija tėvų nerimauja taip stipriai, kad negali suvokti ir priimti teigiamų pokyčių vaikelio vystymesi. Kai kuriems tėvams nerimo lygis sumažėja tik tada, kai vaikelis paauga, tampa vyresnis, net nerimas lieka intensyvus. Vėliau nerimas dėl suvokimo, kad jų vaikas gimė nesveikuodamas ar gali susirgti, lemia sunkumus tolimesniame vaiko auklėjime.

 

   Neišnešioto kūdikio gimimas – tai didžiulis stresas abiems tėvams. Reikia pripažinti, kad tokio vaikelio auginimas pareikalauja iš tėvų ypač daug jėgų ir kantrybės. Svarbu tokiais atvejais nepamiršti, kad savo sunkumais, išgyvenimais galima dalintis su kitais žmonėmis: turinčiais panašią patirtį ar specialistais, gebančiais padėti išgyventi jausmų sumaištį. Norėtųsi palinkėti nepalūžti, drąsiai žvelgti sunkumams į akis ir rasti jėgų auginti ir auklėti savo mažąjį šeimos narį.