į pradžią turinys susisiekite  
Nėštumo psichologija

   Prenatalinė psichologija – mokslas, tiriantis  dar negimusio  ir neseniai gimusio vaikelio psichiką, taip pat nagrinėjantis prenatalinio laikotarpio įtaką žmogaus  asmenybei ir gyvenimui. 

 

   Perinatalinė psichologija gilinasi į žmogaus gimimo momento psichologinius aspektus. Į žmogaus psichikos raidą iki gimimo dėmesys atkreiptas gana neseniai.  1971 m. G. H. Graberis (Dr. Phil. Gustav Hans Graber) įkūrė tarptautinę prenatalinės psichologijos tyrimų grupę. Vėliau buvo pradėti organizuoti prenatalinei psichologijai skirti kongresai. 1986 m. įsteigta Tarptautinė prenatalinės ir perinatalinės psichologijos ir medicinos asociacija (International Society for Prenatal and Perinatal Psychology and Medicine — ISPPM), pradėti leisti moksliniai žurnalai, skirti būtent šiai temai.


     Nuo seno žmonės žinojo, jog besilaukianti moteris turi būti saugojama ir globojama, nes bet kokia negatyvi patirtis labai neigiamai veikia ne tik nėštumo eigą, bet ir vaikelio vystymąsi.  Kaip teigia P. Dundulienė, visoje Lietuvoje buvo draudžiama nėščioms, kad ir menkiausią daiktą pavogti, nes manyta, jog vaikas gims vagis. Jei besilaukianti, netyčia įkristų į vandenį, jos vaikas gali labai bijoti vandens. Nėščia moteris geriau nieko nesiskolindavo, jog vaikas negimtų šykštuolis, nevalgydavo gulomis, nes kūdikis bus neramus ir pan. Nors šiandien tokie draudimai atrodo iš piršto laužti, tačiau suprantant juos netiesiogiai, galbūt ir būtų verta įsiklausyti. Dabartinis mokslas pripažįsta, kad mama ir vaikelis nėštumo metu yra labai glaudžiai susiję ne tik fiziniame lygmenyje, bet ir psichologiniame. Ir vaikas yra visiškai priklausomas nuo mamos. Viską, ką išgyvena mama, taip pat patiria ir vaikelis. Jei mama laiminga, gerai jaučiasi ir jos pilvuko gyventojas, jei mama patiria stresą, daug neigiamų emocijų, blogai ir kūdikėliui.


     Verta žinoti, jog jau septintą nėštumo savaitę yra susiformavę visi pagrindiniai kūdikėlio organai ir šiandien ultragarso pagalba stebime žmogutį, palaipsniui pradedantį reaguoti į mažiausius aplinkos pasikeitimus visais savo pojūčiais – lytėjimo, skonio, klausos, netgi regos. Vaikelis jaučia mamos emocijas ir į jas iš karto reaguoja: pradeda aktyviau judėti ar, atvirkščiai, tampa nejudrus ir apatiškas. Pasak profesoriaus J. P. Reliero, į mamos patiriamą stresą   mažylis reaguoja stipriai keisdamas savo kūno padėtį, o ilgalaikio streso sąlygomis silpniau vystosi. Kartais emocinis kūdikio nepriėmimas, mamos patiriamas didelis stresas sukelia priešlaikinį gimdymą ar net kūdikio mirtį. Psichoterapeutas D.  Chamberlainas mano, kad mažyliai ne tik atsako, bet ir patys aktyviai išgyvena bei geba išreikšti įvairias emocijas. Jie išsigandę traukiasi nuo tyrimo metu į gimdą įvestos adatos ar verkia, kai daromas abortas. Vaikučiai dar pilvelyje sapnuoja, šypsosi ir bendrauja.


     Kodėl svarbu domėtis prenataline psichologija? Žinios apie psichologinę vaikelio būklę nėštumo metu padeda mamai geriau suvokti, ko tuo metu reikia jos kūdikiui ir adekvačiai elgtis. Kuo geriau bus suprantama mamos ir vaikelio būklė, tuo sklandžiau praeis nėštumo laikotarpis ir tuo lengvesnis bus gimdymas, nes mama mokės tinkamai tam pasiruošti.