į pradžią turinys susisiekite  
Aktualūs klausimai

Jeigu turite klausimų, siųskite juos adresu:

tevystespsichologija@gmail.com

Lauksime ir pasistengsime kuo išsamiau atsakyti (atsakymus išsiųsime Jums elektroniniu paštu).

 

Iš tėvelių klausimų archyvo

 

Kursai būsimiems tėvams tampa vis populiaresni. Kodėl? Kam jie reikalingi? Juk, atrodo, vaiko atėjimas yra toks natūralus procesas. Gimdė mūsų mamos ir močiutės, tai kas dar gali būti nežinoma šiuolaikiniam žmogui, kuriam visada po ranka internetas su galybe informacijos, knygos?


Taip, šiandien mes turime begalę informacijos ir, rodos, kad viską galima sužinoti tik panaršius internete. Būtent ši informacijos gausa dažnai mus ir paklaidina, nes dažnai nerandame, ko konkrečiai ieškome arba autorių nuomonės tam tikrais klausimais taip išsiskiria, kad žmogui sunku susigaudyti. Pavyzdžiui, kas geriau gimdyti natūraliai ar atlikti cezario operaciją, arba kita dabar itin aktuali problema gimdyti namuose ar ligonineje, tai gerai ar ne, jei būsimas tėvelis dalyvauja gimdyme. O kursuose besilaukiančioms moterims paskaitas veda specialistai, kurie ilgai tam ruošiasi, perskaito begalę literatūros, turi praktinės patirties. Jie žinias pateikia koncentruotai ir atrenka tai, kas moterims svarbiausia. Galų gale rūpimus klausimus galima aptarti gyvai, padiskutuoti, tada lengviau rasti būtent konkrečiai būsimai mamytei reikalingiaususius atsakymus. Tokie seminarai todėl ir populiarėja, kad moterys pamato tiesioginę jų naudą, nes įgijus žinių   jų nerimas ir baimės, atsirandančios nėštumo metu, sumažėja. Lengviau sprendžiamos iškylančios problemos, įgyjama ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių.


O vaiko atėjimas į šį pasaulį tikrai natūralus procesas ir mūsų mamos, ir močiutės gimdė. Ir daugelį dalykų, susijusių su nėštumu, gimdymu, motinyste, moterys tiesiog jaučia instinktyviai, bet dažnai nepasitiki savimi, savo pojūčiais. O kursuose išgirstos žinios tiesiog suteikia aiškumo ir pasitikėjimo savimi. Jei kalbėtume apie ankstesnius laikus, tada žmonės žvelgė į pasaulį kitomis akimis, daug kas vyko natūraliau, tačiau sugebant pajausti esmę. Moteris laukimasis ir vaikelio gimimas buvo visos kaimo bendruomenės reikalas, apraizgytas įvairiausių draudimų ir prietarų, siekiant, kad šis procesas praeitų kuo sklandžiau. Vis dėlto neretai pasitaikydavo motinų ir kūdikėlių netekčių.  Mūsų mamų nėštumas ir gimdymas sovietiniu laikmečiu, iš dažniausiai girdimų prisiminimų - tai didelis siaubas. Gimdymo metu patiriamas baisiausias skausmas, vaikelio moterys neturėdavo prie savęs beveik savaitę, maitinimas krūtimi – vargas. Aišku, gal čia kiek paaštrinta, bet ši patirtis dažniau gąsdina nei padeda.


Kokius jausmus išgyvena pora, sužinojusi apie nėštumą? Kaip pasikeičia jų gyvenimas, tarpusavio santykiai?

 

Sulaukus tokios žinios, aišku, poros santykiai keičiasi, nes akivaizdu, kad nuo tos akimirkos gyvenimas įgis kitą prasmę ir kryptį. Pora tampa šeima.  Pokyčiai labai priklauso nuo poros santykių darnumo, nuo to, ar vaikelis buvo lauktas ir planuotas, ar pasibeldė netyčia, o galbūt jis visai nelaukiamas. Bet kokiu atveju, pradžioje tiek moteris, tiek vyrus apima lengvas šokas, net tada, kai vaikelis planuotas. Iškart suvokiama, kad gyvenimas pasikeis. Dėl to keletą dienų gali būti jaučiamas dirglumas, emocijų nestabilumas, nervingumas. Įsisąmoninus naują žinią apima pastovesni jausmai. Jei vaikelis laukiamas, jaučiamas džiaugsmas, pora pradeda kurti planus, susijusius su vaikeliu. Dažnai vaikelio laukimasis darniai sutariančioms poroms tik dar labiau sustiprina santykius. Šis laikotarpis ypač šviesus, romantiškas, pakylėtas, tai naujų potyrių metas. Sutuoktiniai dažnai prisimena, kad ypač pirmojo vaikelio laukimasis buvo vienas gražiausių laikotarpių jų gyvenime. Poroms, kurių santykiai nelabai darnūs, žinia apie kūdikį gali įplieksti dar daugiau neigiamų emocijų. Jei kūdikio tėvas vaiko nenori, jis gali sukelti daug streso būsimai mamai, taip padarydamas žalos ir negimusiam vaikeliui. Taigi kiekviena pora šią žinią sutinka skirtingai. Svarbu žinoti, kad didelis mamos stresas labai neigiamai veikia būsimo vaikelio vystymąsi, gali iššaukti persileidimą, ankstyvą gimdymą, psichosomatinius ir kt. kūdikio negalavimus. Visada porai reikia ruoštis vaikelio atėjimui, suprasti, kad trečiasis šeimos narys turės daug poreikių, iškils nemažai rūpesčių, kuriuos teks įveikti kartu.


 Ar vaiko psichologijai turi įtakos tai, kad jis tėvų buvo lauktas ar tapo „atsitiktinumu“?


Jei vaikelis tapo atsitiktiniu, bet tėvai greitai priima naują situaciją, sugeba pakeisti požiūrį ir laukti naujos gyvybės, psichologinių padarinių neturėtų likti. Tačiau jei visą nėštumo laikotarpį vaikelis nelaukiamas, tada neigiami padariniai neišvengiami. Remiantis naujausių mokslinių tyrimų duomenimis, jau septintą  nėštumo savaitę yra susiformavę visi pagrindiniai žmogaus organai, mažylis pradeda reaguoti į mažiausius aplinkos pasikeitimus visais savo pojūčiais – skonio, lytėjimo, klausos, netgi regos. Kadangi vaikelis ir mama tuo metu sudaro diadą, sistemą, patiria glaudų simbiotinį ryšį, todėl labai gerai jaučia mamos emocijas. Jei mama laiminga, džiaugiasi, tai ir vaikelis jaučiasi labai gerai, jei mama pikta, nerimastinga, mažyliui taip pat negera. Emocinis kūdikio atmetimas, labai didelis ir ilgalaikis stresas gali išprovokuoti persileidimą, priešlaikinį gimdymą, net kūdikio mirtį. Mokslininkai, tiriantys prenatalinę raidą,  įrodė, jog nepageidaujamas nėštumas gali turėti įtakos žmogaus žemos savivertės susiformavimui, taip pat polinkiui į perdėtą priklausomybę ir bet kokia kaina siekiamą pripažinimą, dažnai asocialų ar nusikalstamą elgesį. Tyrimai rodo, jog žmogus dar įsčiose kaupia individualią patirtį ir prenataliniai išgyvenimai atsimenami bei lydi visą gyvenimą.


Ar tam, kaip per nėštumą jausis būsimieji tėvai, turi įtakos, kaip ilgai pora planavo vaiką, kaip jo laukė? Galbūt yra žinių, kaip tėvų noras turėti vaikų lemia pastojimo sėkmę/nesėkmę?


Jei pora labai  ilgai planavo nėštumą ir pagaliau tai pavyko, aišku, pradžioje jie jaučia neapsakomą euforiją. Visgi tokiu atveju būsimieji tėveliai gali jausti ir didesnę įtampą nėštumo metu dėl sėkmingos jo eigos. Jei pavyksta susidoroti su nerimu, paprastai tokios poros būna labai laimingos ir tai teigiamai veikia būsimos mamytės savijautą, o tuo pačiu ir vaikelio raidą.  Noras susilaukti vaikelio tiesiogiai pastojimo sėkmės ar nesėkmės nelemia. Vis dėlto poroms, kurios sprendžia nevaisingumo problemas, per didelis noras pastoti, gali tam turėti neigiamos įtakos. Pastoviai išgyvenamas per didelis stresas dėl šios problemos, ją dar labiau gilina. Juk ne taip retai girdimos istorijos, kada ilgai pora bandė susilaukti vaikelio, nepavyko, įsivaikino ir - labai greitai susilaukė savo. Partneriai atsilalaidavo, psichologinė  įtampa dingo ir moteris pastojo be jokių medicininių intervencijų.


Ar tikrai nėštumas visada yra tik džiugus laukimas, kai besiklausant klasikinės muzikos mezgamos kojinytės būsimam leliukui? Kokius išbandymus būsimiems tėvams pateikia nėštumas?


Be to, kad nėštumas yra tikrai malonus laikas, kada naujos patirtys ir svajonės apie būsimą kūdikį labai praskaidrina šį laikotarpį, aišku, yra ne tokių malonių dalykų. Visų pirma, mamos savijauta labai keičiasi ypač pirmo trimestro metu. Kai kurias moteris kamuoja pykinimas, nuotaikų kaita, kurią vyras turi pakęsti ir su tuo susitaikyti, o tai ne visada lengva. Dažnai pora turi atsisakyti kai kurių savo įpročių, hobi (pvz., važinėjimo dviračiais, aktyvių kelionių ir pan.), tai irgi gali kelti tam tikrą diskomfortą ar nesutarimus. Gali kilti konfliktų dėl kitų šeimos narių įtakos, pvz., mamų noro, aišku, tik turint pačius geriausius ketinimus, paauklėti besilaukiančią porą, kaip jie dabar turėtų gyventi, elgtis ir pan. Tai ir poros santykių išbandymas, kaip ji sugeba išgyventi tokias rimtas permainas. Ar linkę brandžiai pasitikti tėvystę, o galbūt vyras slapčia jau ima pavyduliauti būsimam kūdikiui žmonos dėmesio. Ne paskutinėje vietoje yra ir finansinės problemos, kurias reikia spręsti padidėjus išlaidoms laukiant naujo šeimos nario. Pvz., būsimoji mamytė nori tik naujo vežimėlio, o būsimas tėvelis sako, kad tam nėra pakankamai pinigų ir pirks padėvėtą. Moteris nusivylusi pikta, iš to išsirutulioja konfliktas ir panašių gali būti ne vienas. Taigi poros laukia nepaprastas įvykis, todėl ir laukimas ne toks jau vien tik šviesiom spalvom pieštas. Visada prisiminkime, kad svarbiausia šiuo metu ne mes, mūsų ambicijos, o vaikelis ir jo gerovė, vien dėl to į visas iškylančias problemas verta žvelgti kuo pozityviau.


Nėščiajai negalima sakyti „ne“ - ką reiškia ši visuomenėje egzistuojanti geležinė taisyklė? Ar ji turi prasmės?


Ši taisyklė, atėjusi iš mūsų papročių, ir  tai buvo svarbu. Mūsų protėviai buvo pastebėję, kad kuo mažiau mama nerimaus, patirs streso, tuo sklandžiau praeis nėštumas ir gimdymas (tai dabar įrodyta mokslo). O bet koks „ne“ gali sukelti moteriai nereikalingas neigiamas emocijas. Taigi su nėščiomis privaloma bendrauti kuo pozityviau, kad jos kuo geriau jaustųsi.


Kodėl nėštumo metu moterų nuotaika dažnai yra permaininga? Kaip į tai reikėtų reaguoti kitiems šeimos nariams?


Nėštumas – tai aktyvios hormonų veiklos laikotarpis. Šiuo metu organizmas gamina ne tik daugiau iki tol gamintų hormonų, bet ir naujų, kurių reikia šiai būsenai palaikyti. Ypač hormonai, estrogenas ir progesteronas, lemia ne tik nėštumui išsaugoti reikalingus pokyčius, bet ir valdo emocijas. Būtent dėl jų veiklos ir ypatingos vykstančios permainos, moterų emocijos nestabilios: nuo labai ramios nuotaikos iki emocijų srauto, liūdesio, verksmingumo, beribio džiaugsmo ir pan. Be to, pati moteris jaučia įtampą dėl besikeičiančios jos padėties įvairiais aspektais. Keičiasi moters figūra, kūnas nebepriklauso tik jai, artėjanti motinystė kelia ne tik džiaugsmą, bet ir nerimą. Nuotaika natūraliai svyruoja. O kitiems šeimos nariams belieka prisitaikyti ir pildyti moters pageidavimus. Juk per ją savo norus perduoda naujas žmogutis. Šeimos nariai turi žinoti, kad tai laikina ir sudėtingiausias laikas – pirmasis trimestras.

 

Kaip nėštumą išgyvena vyras? Ar jis psichologiškai irgi „jaučiasi nėščias“? Ar laukimasis labiau moters reikalas, o tėtis vadžias į rankas paims, kai vaikas paaugs ir jį jau bus galima vestis į žvejybą ar mokinti žaisti futbolą?


Šaindien tėvai žymiai labiau „įsijaučia“ į moters nėštumą nei  prieš 30-20 metų. Keičiasi visuomenės požiūris į tėvus. Jau nebepriimtina, kad tėvai su vaikais „pradeda bendrauti“ tik jiems praaugus. Šiuolaikiniai tėveliai dažnai kartu su moterimis lanko pasiruošimo tėvystei kursus, daug domisi nėštumu, tėvyste, jai ruošiasi, dalyvauja gimdyme, nuo pat pirmų dienų prisideda prie vaikelio auginimo. Jei tėtis rūpinasi būsima mama, glosto pilvuką, dalyvauja gimdyme, aktyviau veikia hipofizė, kuri gamina prolaktiną, mokslininkų vadinamą motinystės ir tėvystė hormoną, kuris stimuliuoja motinystės instinktą. Pastojus moteriai hipofizė iš karto pradeda gaminti daugiau prolaktino. Tada tėveliams, aktyviai rėmusiems būsimą mamą nėštumo metu,  padidėja prorolaktino kiekis, nes prolaktino gamyba labai susijusi su emocijomis. Tokie tėvai labiau myli savo gimusius vaikus. Retais atvejais, jei tėveliai labai jautrūs, dėl įaudrintos vaizduotės gali pradėti jausti ir kai kuriuos nėštumo simptomus.


 Kada gimsta motinystės ir tėvystės jausmas?


Jau minėta svarbi hormono prolaktino reikšmė, nes moteriai pastojus šio hormono pradeda gamintis daug daugiau. Jis gaminasi viso nėštumo metu ir per laktaciją, todėl jau besilaukianti mama pradeda jausti dar nepatirtą švelnumą ir meilę savo vaikeliui. Mokslininkai teigia, jog mamoms prieraišumas prie vaiko atsiranda vos tik pamačius ir pirmą kartą pamaitinus savo kūdikį. Dabar rekomenduojama tik gimusį kūdikį uždėti motinai ant krūtinės ir palikti maždaug dviem vlandoms. Tai labai teigiamai veikia kūdikėlį, tačiau mamai  taip pat padeda greitai prisirišti prie savo vaikelio. Aišku, formuojantis motinystės jausmui ne paskutinėje vietoje yra ir moters patirtis, atsinešta iš savo vaikystės, iš bendravimo su savo mama. Jei patirtis teigiama, ji tik padeda šiam jausmui užgimti.


Kaip susidraugauti su nerimu dėl vaisiaus būklės: „Ar jam viskas gerai, ar jis tinkamai vystosi, ar gims sveikas“ ir pan.?


Šis nerimas būdingas visoms mamoms, kurios laukia savo vaikelio. Jis natūralus. Svarbu, kad nepavirstų į patologinę baimę. Būtina išmokti atsipalaiduoti, stengtis užsiimti mėgstama veikla. Nekurstyti savo vaizduotės, nesiklausyti pasakojimų apie nelaimingai pasibaigusius gimdymus, gimusius nesveikus vaikus. Vaizduotėje susikurkite savo sveiko ir gražaus vaikelio paveikslą ir dažnai jį prisiminkite, apie jį pasvajokite. Jei labai neramu, pasikonsultuokite su gydytoju, galbūt atlikite echoskopiją ir įsitikinkite, kad jūsų vaikeliui viskas gerai.


Kaip nėštumo metu mezgasi vaiko ir jo motinos, tėvo ryšys? Kiek įtakos elgesys nėštumo metu turi gimsiančio vaiko psichikai, galbūt net charakteriui? Kaip kalbėtis su dar pilvelyje gyvenančiu vaiku?


Kadangi kūdikiai yra visiškoje simbiozėje su mama, jo emocinė savijauta atspindi mamos savijautą veidrodžio principu. Kaip jaučiasi mama, taip pat jaučiasi ir jos pilvuko gyventojas. Pateiksiu tik keletą pavyzdžių, manoma, kad vaikų autizmui turi įtakos ilgalaikis mamos stresas patiriamas 21-32 nėštumo savaitę. Vaikai, netekę tėvo prenataliniu laikotarpiu (ypač 2 trimestro metu), labiau linkę į kriminalinį elgesį. Mokslininkų manymu, daugelis mūsų nepagrįstų baimių, nepasitikėjimas savimi ar tam tikri neigiami charakterio bruožai gali būti atsinešti būtent iš prenatalinio gyvenimo patirties. Taigi labai svarbi dvasinė nėštumo higiena. Mama ir tėtis turėtų kuo dažniau pasikalbėti su pilvuko gyventoju, padainuoti jam, paglostyti, atsakyti į vaikelio judesius. Pasvajoti apie  kūdikėlį ir gyvenimą su juo. Įsiklausyti į savo kūno pojūčius, elgtis taip, kaip diktuoja kūnas ir širdis. Jei norisi miego, pamiegoti, bet nebėgti į parduotuvę. Jei norisi nieko neveikti, ramybės, taip ir daryti, pailsėti, užsiimti sielai malonia veikla.

 

Kaip įveikti gimdymo baimę? Iš kur ji kyla?

 

Gimdymo baimė susijusi su skausmo, nežinomybės baime. Juk dažnai girdime neigiamas patirtis, pasakojamas su smulkiausiomis detalėmis. Iš kitos pusės, gimdymo baimė gali būti tiesiogiai susijusi ir su motinystės baime (tiesiog nepasiruošimu būti mama, bet to nepripažinimu). Gimdymo baimę galima įveikti iš anksto aktyviai ruošiantis gimdymiui, mokantis atsipalaidavimo pratimų, kurie labai padeda tarp sąrėmių ir palengvina gimdymo procesą. Taip pat dirbant su savimi, aktyviai mokantis kuo lengviau pagimdyti. Niekas negali 100 proc. garantuoti, kad gimdymas tikrai pavyks labai sklandžiai, tačiau nusiteikus tam ir ruošiantis, lengviau pagimdoma tikrai dažniau. Gimdymo baimę gali padėti įveikti mokėjimas adekvačiai reaguoti į jau anksčiau pasitaikiusias stresines situacijas (jei susidorojote gerai, pavyks ir šį kartą), reikia pasitikėti savo kūnu ir tikėti, kad viskas bus gerai. Įsivardinti ko konkrečiai bijote ir tai paanalizuoti, galbūt pasirodys, kad tai ne taip jau ir baisu. Pasikalbėkite apie savo baimes su artimaisiais. Pabendraukite su moterimis, kurių gimdymas praėjo sklandžiai (o tokių tikrai nemažai, Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad trečdalis gimdyvių savo gimdymą įvertino kaip sunkų, kitos kaip vidutinį ar lengvą). Išmokite atsipalaiduoti. Įgykite kuo daugiau žinių apie patį gimdymo procesą. Galvojimas apie kūdikio gerovę, jo atėjimą į pasaulį per jus taip pat padeda įveikti baimę.

 

Kaip vyrui pasiruošti gimdymui? Ar jis turėtų dalyvauti gimdyme? Kodėl?

 

Vyras turėtų rūpintis savo moterimi, būsima mama viso nėštumo metu ir tai jam padėtų pajausti, ar nori dalyvauti gimdyme, ar ne, gali ar ne. Porai svarbu  atvirai apie tai pasikalbėti, išsakyti savo jausmus. Yra įrodyta, kad moteris gimdymo metu jaučiasi geriau, kai šalia yra jos partneris. Tėvams tai svarbu formuojantis jų prieraišumo prie kūdikio jausmui. Visgi jei vyras jaučia, kad dėl kažkokių priežasčių negali dalyvauti, nereikia jo versti to daryti ir jam priekaištauti. Daugelis tėvelių abejoję ir sudalyvavę gimdyme, jaučiasi laimingi tai padarę, nes patiria neišdildomų išgyvenimų. Bet yra ir tokių, kurie nebenorėtų to pakartoti. Tai labai individualu.


Kaip keičiasi šeimos gyvenimas gimus vaikui? Kokie didžiausi iššūkiai laukia?


Abu tėvai turi suprasti, kad gimus vaikeliui jų santykiai keisis, ir vertinti tai kaip normalią šeimos dinamiką, brandą. Jie jau nebepriklauso tik vienas kitam, yra mažylis, kurio poreikiai tampa svarbiausi. Romantikos smarkiai sumažėja, o buities rūpesčių padaugėja. Naujos pareigos ne tik malonios, bet iššaukia ir daug konfliktinių situacijų, nepasitenkinimo. Svarbu neužsidaryti, atvirai pasikalbėti apie tai, kas slegia, kas atrodo netaip. Stenkitės būti pakantūs vienas kitam, kol prisitaikysite prie naujos padėties. Vyras turėtų suprasti, kad ir kaip nemalonu būtų, kad nuo šiol ne jis ir jo poreikiai  moteriai svarbiausi, o kūdikis. Bet kūdikis - ne konkurentas,o jūsų meilės vaisius, ne tik rūpestis, bet ir begalinis džiaugsmas. Raskite nors trumpų akimirkų pasikalbėti. Kai galite, užsiimkite kuo nors maloniu, išgerkite arbatos, pažiūrėkite filmą, pasivaikščiokite. Svarbiausia nepamirškite vienas kito, padėkite vienas kitam. Taip pamažu prisitaikysite ir nebegalėsite suprasti, kaip gyvenote dviese, be mažo jūsų stebuklo.


Kodėl kartais gimus vaikui poros santykiai išyra?


Vaikelio gimimas nėra pagrindinė priežastis dėl santykių iširimo. Matyt, rimtų santykių problemų buvo ir anksčiau. Galbūt sužinojus apie nėštumą bandoma klijuoti santykius „dėl vaiko“, bet gimus kūdikiui,  tokiu sudėtingu laikotarpiu problemų dar padaugėja, buvusios suaštrėja. Jei poroje nėra meilės, noro būti kartu, vaikas tokios poros tikrai nesulipdys, kaip tik dažnai atsitinka priešingai – keliai išsiskiria.


Kaip „šviežiems“ tėvams išlaikyti pusiausvyrą tarp savo sprendimų ir močiučių, tetų, kaimynų patarimų, kaip jie turėtų auginti vaiką?


Visų pirma, dėl patarimų nepykite, juk seneliai linki paties geriausio. Šiuo atveju labai gerai, jei pora gyvena atskirai nuo tėvų. Jiems lengviau, nes pasiklauso ir daro savaip. Tėvai geriausiai jaučia savo vaiką ir intuityviai žino, kas jam geriausia. Jei gyvena su tėvais kartu, tenka griebtis diplomatijos. Juk seneliai nieko blogo vaikaičiui tikrai nenori, pataria iš visos širdies ir patirties. Galbūt net verta įsiklausyti, ką jie sako. Jei matysite, kad patarimai peržengia visas ribas, atvirai, nuoširdžiai, tik nepiktai pasikalbėkite, išsakykite, kaip jaučiatės. Tai turėtų padėti. Kol kas per retai atvirai kalbamės su savo artimaisiais.